Vilkyčių krašto istorija

1525 m. Kryžiuočių ordinui tapus pasaulietine Prūsijos hercogyste susirūpinta ekonomine naujos valstybės puse. Prieš pradedant rinkti mokesčius reikėjo inventorizuoti galimus jų mokėtojus. 1540 m. tokie sąrašai jau buvo sudaryti. Juose įvardytos daugelis šio krašto gyvenviečių, jų pavadinimais tapdavo stambiausių ūkininkų ar įtakingų asmenų vardai.
Vilkyčiai tapatinami su 1540 m. Klaipėdos valsčiaus mokesčių mokėtojų sąrašuose minima vietove Wylkyßs, Wylkyß, Wylckys, kuriuose buvo užfiksuoti šeši sodybų savininkai ir 12 dalininkų.
Kitas pavadinimas Kiecken-Peter kildinamas nuo 1678-aisiais minimo Peter Kiek. 1736 m. taip įvardintoje Priekulės duomenų valsčiaus vietovėje fiksuotos šešios lietuviškai kalbančių valstiečių šeimos. 1785 m. Vilkyčiai (Kiecken-Peter) buvo karališkasis kaimas prie Veiviržo upės, priklausęs Prūsijos karalystės Lietuvos departamentui, Priekulės valsčiui ir parapijai. Tuomet kaime tebuvo aštuoni ugniakurai (sodybos), ten galėjo gyventi 50–80 žmonių. Tenykščiai valstiečiai nepriklausė kokiam privačiam dvarininkui, o prievoles atlikinėjo ir duokles mokėjo pačiam karaliui (iš tiesų – jo vardu veikusiai vietinei valstybinei administracijai).
1806 m. Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, XIX a. pirmoje pusėje Vilkyčiai sparčiai augo, dar prisijungdami ir gretimas sodybas. 1831 metais prijungus gretimas valdas (Virbalus ir kt.) Vilkyčiuose jau fiksuoti 306 gyventojai ir 6 samdiniai, 1852 m. – 323 gyventojai. XIX a. Klaipėdos apskrityje sukurta kaimo bendruomenė, 1874 m. priskirta Sakūtėlių valsčiui.
XIX a. viduryje tarp daugumos evangelikų liuteronų Vilkyčiuose gyveno ir du katalikai. Svarbiausiuoju centru toliau liko Priekulė, kur buvo susitelkusios įvairios įstaigos (nuo pašto iki teismo). Augančiame kaime įsikurdavo ir amatininkai bei verslininkai.
XIX a. pabaigoje kaime jau gyveno 350 žmonių (170 vyrų ir 180 moterų). Tarp jų buvo 13 katalikų. Vilkyčiuose stovėjo 51 sodyba. Jose buvo 60 butų šeimoms, du būstai vienišiems vyrams ir keturi – vienišoms moterims. Keli namai buvę keliabučiai, juose dažniau gyvendavo samdiniai. Kaimui tada priklausė 790,4 hektaro žemės. Vilkyčiai buvo priskirti Klaipėdos apskrities Sakūčių valsčiui ir Priekulės evangelikų liuteronų parapijai.
Pagal Vinco Vileišio 1905 m. gruodžio 1 d. fiksuotus ir 1935 m. studijoje „Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje“ paskelbtus duomenis, Vilkyčiuose gyveno 386 gyventojai, iš kurių lietuviškai kalbėjo 144 (39,4 %), vokiškai 221 (57,2 %) bei 21 (5,4 %) kita kalba. Gretimuose Sakūtėliuose tuokart gyveno 282 gyventojai, iš kurių 157 (55,7 %) kalbėjo lietuviškai ir 125 (44,3 %) kalbantys vokiškai. Čiūteliuose iš 225 gyventojų lietuviškai kalbėjo 69 (30,7 %), 150 (66,6 %) – vokiškai ir 6 (2,6 %) – kita kalba.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilkyčiuose gyveno jau 420 žmonių. Ten veikė traukinių stotis, pašto ir telegrafo skyriai, sava taupomoji skolinamoji kasa (kredito unija). Užeigos namus su įvairių prekių krautuvėmis laikė Fryderikė Feldkeler, Karlas Gliutas ir Gustavas Teizingas (šis dar pardavinėdavo skanėstus). Veikė Antono Feho sūrinė. Vilkyčiuose darbavosi kepėjas Maksas Noibaueris, mėsininkai J. Giunteris ir R. Vilis, kalviai H. Zeidleris ir Trinkys. Ratus dirbo Oto Noibacheris, puodus žiedė Gustavas Armonaitis, batus taisė Richardo Bormano našlė.

1

Vilkyčių vyninė iki 1944 m.

Tuomet gyvulius laikė 66-ios Vilkyčiuose gyvenusios šeimos. Jos turėjo 159 arklius, 351 galviją, 73 avis, 604 kiaules ir 6 ožkas. Laikyta 231 žąsis, 61 antis ir 971 višta (iš viso – 1 263 plunksnuočiai). Vilkyčiuose stovėjo 32 bičių aviliai. Kaime augo net 1 566 vaismedžiai (727 obelys, 249 kriaušės, 85 slyvos, 496 vyšnios ir 9 riešutmedžiai). Išplėtoti valstiečių ūkiai duodavo neblogas pajamas, kurių pakakdavo ne vien pragyvenimui, bet ir nemažiems mokesčiams (vien už naudotą žemę kaimas kasmet mokėdavo po 5 761 markę).
1925 m. Vilkyčiuose gyveno 407 žmonės. Kaimas priklausė Klaipėdos krašto Sakūtėlių valsčiui. Vilkyčiuose veikė mokykla, buvo policijos nuovada, paštas, traukinių stotis.
1683 m. minimi lietuviški vardai Jurgis, Martinas, Barbe, Mikelis. 1710 m. mirė Martinas Bruzaitis. Po didžiojo maro atsirado daug vokiškų pavardžių.
Vilkyčiuose ir jų apylinkėse gyveno keli Purvinai. Pvz., Mikkelis Purwins, g. 1858 m., buvo ūkininkas. Vilkyčiuose turėjo savo sodybą. Mirė traukdamasis į Vakarus, 87-erių amžiaus, beveik pasibaigus metams – 1944 12 30 d.
Praeityje buvo keli kaimeliai, vėliau jie jungėsi. Apylinkes pakeitė XIX a. viduryje šiauriau Vilkyčių nutiesus plentą, vėliau – geležinkelį. Jis ėjo tuščiais laukais. Juos nutiesus, ten pastatytas malūnas, kitos sodybos. Taip Vilkyčiai pasislinko šiauriau: senasis kaimas ir senesni pastatai buvo į pietvakarius nuo dabartinės autobusų stotelės, todėl pakelė nelabai vaizdinga.
Po karo (1945 m.) Vilkyčiai tapo Vilkyčių valsčiaus centru. Pirmasis Vilkyčių valsčiaus Vykdomojo komiteto (VK) pirmininkas buvo Petras Lūža.
Valsčiui priklausė Vilkyčių, Sakūtėlių, Čiūtelių, Kebelių, Begėdžių, Grinaičių, Šepotų, Stankaičių, Stanaičių, Dyglių, Aisėnų ir Šilininkų kaimai. 1946 m. pabaigoje Vilkyčių valsčiuje buvo 310 ūkių. Bendras gyventojų skaičius – apie 1 300 (tarp jų vietinių – apie 400). Likusieji buvo naujakuriai.
Vilkyčių valsčiaus ribose buvo du Priekulės tarybinio ūkio skyriai: Aisėnų ir Čiūtelių.
1945 m. Vilkyčiuose atidaryta pradžios mokykla. Nuo 1946-ųjų mokykloje buvo dvi klasės.
Vilkyčių valsčius buvo labiausiai į pietus nutolęs Klaipėdos apskrities valsčius. Jam svarbą suteikė Aisėnų vandens malūnas ir Vilkyčių geležinkelio stotis.
1947 m. lapkričio mėn. Vilkyčių valsčius buvo panaikintas ir prijungtas į Priekulės valsčių. 1950 m. birželio 20 d. įsteigus Priekulės rajoną Vilkyčiai tapo Priekulės rajono Vilkyčių apylinkės centru.

2

Pokario darbai ūkio sandėlyje.

Vilkyčiai kažkuo ypatingu ar išskirtiniu nepasižymėjo, nors valsčius visada vykdė nustatytus planus, o valsčiaus naujakuriai buvo ypač romūs: tarp jų nebuvo išaiškintas nė vienas buožė.

Iki 1948 m. Vilkyčiuose nebuvo savos ambulatorijos, nes ji buvo gretimoje Priekulėje. Dėl tos pačios priežasties silpnai „augo“ Vilkyčių pradžios mokykla.
Nuo 1948-ųjų vidurio Vilkyčiai tapo „kolūkinės“ istorijos centru.

 SENO ATVIRUKO PASAKOJIMAS

3

XX a. pradžios atvirukas.

Vilkyčių bendruomenei priklausė Güter Ayssehnen (Graulitzki), Sakuten (Readweik, su įžymiu žemuogių auginimu), Pangirren (Lorenz, geras raštininkas). Didesni savininkai buvo Mitzkus, Sturman ir Purwins. Bendruomenės vadovas tais laikais buvo žemininkas naujasis valstietis, kuris tuo pačiu metu eksploatavo ir kepyklą. Vilkyčiai turėjo ir mėsininką Meister Günster. Jis buvo žinomas Klaipėdos ir Priekulės turguose.

Atvirukas su keturiais paveikslėliais davė dingstį prisiminti Vilkyčių kaimą, ištraukti iš užmaršties kai kuriuos pavadinimus.
Kairėje, viršutinėje atviruko dalyje matomas viešbutis „Feldkeller“ („Lauko rūsys“), kurio parduotuvėje tuomet lipdė puodynes. Palei sodą vedė kelias į geležinkelio stotį. Plentas prieš namus vedė į Kebelius (Kebheln) – Stankeiten, Stoneiten ir Bejehden.
Dešiniojoje atviruko dalyje pavaizduotas paštas, tiksliau – pašto įstaiga. Namas priklausė Feldkeller ir buvo jam išnuomotas. Gal kas atsimena panelę Kalwellis (vardas lyg Marija) – pašto darbuotoją ar laiškanešį Taszus?
Prie Feldkeller namo dvidešimtų metų pradžioje pastatytas elektrinis malūnas. O pašto įstaigos viename kambaryje įkurtas malūno biuras. Kadangi paštas buvo „nuskriaustas“, turtingas ūkininkas Feldkeller Bendigsche nupirko tą namą, kuris buvo vos 30 m nuo malūno. Čia prisiglaudė ir žandarmerija.
Atviruko kairėje, apačioje – mokykla. Čia gyveno turtuolis Präzentor Jurkscheit – viršininkas. Jis buvo poetės Lisbeth Purwins-Irrittič dėdė. Antrasis mokytojas Griegner vėliau perkeltas į Schwenzel. Beje, mokyklos būklė buvo tipiška Klaipėdos krašto kaimui.

 


VILKYČIŲ PAŠTO KRONIKA

Vilkyčių pašto agentūra įsteigta 1875 metais ir buvo įkurdinta Pagirių dvare. Agentūros vedėju  dirbo minimo dvaro savininkas Hilgenstein Ferdinand. Tuo laiku buvo du paštininkai: Pitsch Albert ir Kawol Martin. Agentūroje telefonas įvestas kiek vėliau.
1895 metais agentūra buvo perkelta į Vilkyčius, į Hilgenstein‘o nuosavus namus. Nuo to laiko iki 1907-ųjų agentūros vedėjo pareigas ėjo Hilgenstein‘o duktė Luizė. 1907 m. agentūrą perėmė jos brolis Max‘as ir dirbo iki 1919 m. Prieškariniais laikais agentūros laiškininkais buvo Meiggies Michael, Redweik Jakob, Kawohl Michel, Kawohl Martin ir Kibelkštis Michel. Karo metu laiškininkų pareigas ėjo pavaduotojai.
1919 m. agentūrą perėmė Feldkeller. Ji buvo perkelta į Feldkeller patalpas, čia ji yra ir dabar. Nuo to laiko agentūros laiškininkų skaičius išaugo iki šešių. 1933 m. lapkričio mėnesį agentūros vedėju buvo paskirtas Kazys Budrys iš Klaipėdos. 1934 metais rugpjūčio 16 d. Budrys išsikėlė į Klaipėdą ir jo vieton agentūros vedėju buvo paskirtas Vilius Klimkaitis.

4

Vilkyčių paštas tarpukariu.


VILKYČIŲ LIETUVIŠKOJI MOKYKLA

5

1924 metais Vilkyčių mokykloje išduotas atestatas Gertrud Blank.

1736 metais karaliaus Frydricho Vilhelmo I įsakymu Prūsijoje įvestas privalomas mokymas. Šalia Vilkyčių esančiame Šilininkų kaime atidaryta mokykla, kuri 1865-aisiais perkelta į Dreižius.

Padėtis kardinaliai pasikeitė, kai Bismarkas, sukūręs Vokietijos imperiją, ryžosi įgyvendinti šūkį: „Viena valstybė, viena tauta, viena kalba!“ Tuo šūkiu remiantis 1872 m. „visuotiniu paliepimu“ buvo uždrausta Vokietijos imperijos mažumų – lietuvių ir lenkų – kalbas vartoti Prūsijos mokyklose.
Šis įsakas galiojo ir 1870 m. atidarytai Vilkyčių mokyklai. Prie jos pastatytas mūrinis pastatas pagal tipinį Prūsijos projektą. Pastate buvo dvi didelės klasės, koridorius ir mokytojui gyventi butas, susidedantis iš dviejų kambarių, virtuvės ir sandėliuko. Antrame aukšte esantys kambariai ir virtuvė – antram mokytojui.
1873 m. liepos 24 d. išleistas sušvelnintas potvarkis dėl tikybos mokymo: „Žemutiniame skyriuje lietuvių vaikai tikybos turi būti mokomi lietuviškai. Vyresniojo skyriaus vaikai mokomi lietuviškai skaityti ir rašyti bei tikybos dalykų, kad būtų tinkamai paruošti konfirmacijai“.
Kad Vilkyčių kaimas dar buvo lietuviškas, byloja ir statistika. Lietuvių kalbos vartojimas Klaipėdos apskrityje nuo 1861 m. iki 1910 m. sudarė 56,5 proc. Tačiau germanizacija veržėsi nesulaikomai visais būdais. Net po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, vokiečių valdininkai akivaizdžiai boikotavo lietuvių kalbos diegimą mokyklose.
1929 m. Visuotiniame mokyklų draugijų susirinkime buvo konstatuota, kad lietuvių kalbos mokymas krašto mokyklose yra nepakenčiamas, ir net lietuviška Direktorija nepajėgia sulaikyti lietuvių vaikų germanizavimo. Vienintelė išeitis – steigti savas lietuviškas pradžios mokyklas. Mokyklos steigimo iniciatyvą turėjo rodyti tėvai. Bent 10 jų turėjo pasirašyti prašymą steigti mokyklą.
Apie Vilkyčių kaimo lietuvių ūkininkų sąmoningumą byloja tai, kad 1930 m. vieno komplekto mokykla buvo įsteigta prie Vilkyčių malūno esančiose patalpose.
Yra žinoma, kad 1930–1938 m. mokykloje dirbo mokytojas Medingis, kuris nuo 1939-ųjų iki uždarymo vadovavo Priekulės lietuviškai mokyklai, ir mokytojas Tomas. Nuo 1938 m. iki jos uždarymo čia dirbo mokytojai Vegneris ir Vanagaitė.
Martyno Purvino pateikta statistika rodo, kad Vilkyčių lietuviškoji pradinė mokykla buvo viena iš didžiausių tarp vienakomplekčių mokyklų. 1937–1938 m. sudarytos dvi klasės, kuriose mokėsi 41 mokinys, iš jų – 21 berniukas ir 20 mergaičių; pagal tikėjimą – 20 evangelikų ir 21 katalikas. 25 mokiniai gimė Klaipėdos krašte, 16 – Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviškai kalbėjo – 23, vokiškai – 5, mišriai – 13 mokinių.
1939 m. rugsėjo pabaigoje Klaipėdos krašto lietuvybei ir lietuviškoms mokykloms buvo suduotas mirtinas smūgis: krašto valdymą perėmusi fašistinė Vokietija lietuvių mokyklas uždraudė.
Po karo buvusios vokiškos mokyklos pastate veikė tik pradinė mokykla. 1946–1948 metais joje dirbo mokytojai Kavaliauskai, 1948–1949 m. – mokytojai A. Čepliejus ir I. Kuizinaitė.
1949–1950 m. privačiame name atidaryta septynmetė mokykla. Pastatas geras, tačiau nepritaikytas mokyklai. Iš pradžių buvo dvi klasės – penkta ir šešta. 1950–1951 metais įsteigta ir 7 klasė.

6

Vilkyčių septynmetės mokyklos mokinių išleistuvės apie 1962 – 1963 m. Iš kairės: Vytautas Kučinskas, Danutė Raziūnienė, Danutė Sabutytė, Petras Raziūnas, Ona Bagočiūnaitė – Sudžienė, Grikštaitė, Eduardas Šmitas, Kazimieras Binginas.

 

1961–1962 m. įvestas aštuonmetis mokymas, o 1963-aisiais išleista pirmoji laida. Mokslo metų pabaigoje prasidėjo mokyklos pastato rekonstrukcija, ji užsitęsė iki 1964 metų. Mokymosi sąlygos buvo sudėtingos. 1974 m. pastatytas vieno aukšto priestatas, kuriame įrengti fizikos, chemijos, biologijos kabinetai. Tačiau augančiai gyvenvietei mokykla buvo per ankšta. Vietinių gyventojų, mokytojų ir tuometinio ūkio vadovo Kazimiero Gudžiūno pastangomis 1992 m. buvo pastatyta dabartinė nauja moderni mokykla su sporto ir aktų salėmis.

 

 


 

EDUARDO ŠMITO ATSIMINIMAI

„Į Vilkyčius atvykau 1952 m. rugsėjo 1 d. Tuomet čia nebuvo daug namų. Palei plentą vienoje pusėje buvo trys namai: viename dabar gyvena Dabulskiai, M. Šarkaitė, Griškuvienė ir M. Bučytė su Sabutyte, kitame dabar gyvena S. Cirtautas ir trečiame – Liutkai. Pastarajame name ilgai buvo ambulatorija ir Vilkyčių apylinkės kontora. Ambulatorijai daugelį metų vadovavo akušerė Augustė Jokužienė (1900–1982).

Kitoje plento pusėje stovėjo tuometė mokykla, namas, iš kurio dabar perstatytas „Prekybos centras“, Jurgio Straukos, Bružo ir Švelnio namai. Kitų pastatų tuomet nebuvo. Žmonės dirbo „Tiesos“ kolūkyje, kurio pirmininkas buvo Bronius Glicas. Kolūkis neturėjo jokios technikos: nė traktoriaus, nė automašinos. Žemę apdirbdavo arkliais. Traktorius nuomodavo iš Pėžaičiuose buvusios Mašinų traktorių stoties (MTS). Visi darbai buvo atliekami rankomis.
Po kelerių metų kolūkis palei plentą pastatė keturis medinius namus. Dabar jame gyvena P. Baltmiškis, R. Mikužis, Vingienė ir M. Jankus. Parduotuvė buvo M. Bučytės name. Dabar ten gyvena R. Samalius. Parduotuvė buvo labai maža. Prekes iš Priekulės veždavo arkliais.

Man atvažiavus elektra jau buvo. Malūnas buvo varomas elektra. Jame dirbo daug darbuotojų. Direktoriumi dirbo Polikarpas Vyšniauskas. Jo vadovaujamas malūnas buvo garsus visoje Tarybų sąjungoje. Net dvejus metus turėjo iškovojęs visasąjunginę Raudonąją vėliavą ir piniginę premiją.

7

Mokiniai talkina statant mokyklos priestatą (apie 1960 metus).

Po B. Glico kolūkiui kurį laiką vadovavo Kostas Bytautas, o vėliau buvo paskirtas Klemensas Daraška, jis žuvo autoavarijoje. Jam vadovaujant kolūkis tapo tarybiniu ūkiu, o jis – direktoriumi. Buvo pastatyta tais laikais tipinė parduotuvė ir keturi plytiniai namai. Dabar juose gyvena J. Dirgėla, B. Gapšienė, Genčius. Vėliau išplėstas Budrio baras.

Ūkis gavo automašinų, traktorių ir kitokios technikos. Pastatytas namas kontorai, greta daugiabutis gyvenamasis namas, kultūros namai.
Iki tol kultūros namų nebuvo, tačiau kultūrinis gyvenimas virė. Jaunimas labai aktyviai dalyvavo meninėje saviveikloje. Buvo statomi tokie stambūs veikalai, kaip B. Dauguviečio „Laimė“, „Žaldokynė“, K. Sajos 5 veiksmų komedija „Lažybos“ ir kt. Aktyviausiai dalyvavo Milda Bučytė, Antanas Genčius, B. Petrošius, Paškauskas ir kt. Veikė tautinių šokių ratelis, kuriam vadovavo I. Šmitienė. Ansamblyje dainavo G. Butkevičiūtė, A. Normantaitė, A. Šiaulitytė ir kt. Man pačiam teko vadovauti visai saviveiklai, nes šį darbą labai mėgau. Mano vadovaujamas Vilkyčių Saugų mišrus choras du kartus (1965, 1970) iškovojo teisę dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje. 1965 metais už paruošimą gavau teisę nusipirkti automobilį „Zaporožec“, su kuriuo išvažinėjau devynerius metus. Tais laikais ir tokia mašina buvo geras dalykas.
Po K. Daraškos žūties tarybiniam ūkiui trumpai vadovavo Aloyzas Domantas. Vėliau direktoriai keitėsi: Mickevičius, Benkunskas, Jurgutis. Buvo statomas ir plečiamas paukštynas, Alytaus kombinato namai, nutiestos naujos gatvės, pastatytas namas paštui, ūkio kontora. Paskutinis ūkio direktorius buvo K. Gudžiūnas.
Man atvykus į Vilkyčius, dabartinio kelio į Lankupius nebuvo. Ten buvo vandens užliejamos pievos, kur pavasarį būdavo šimtai gulbių. Kelias į Lankupius ėjo pro paukštyną Išlūžėje – ten taip pat buvo pelkėtos vietos. Gyventojai eidavo medžioti. Išlūžėje buvo kaimas, graži plytų mokykla. Ją nugriovė kolūkis ir pastatė kiaulidę Vilkyčiuose.

Prasidėjus melioracijos darbams, daugelis sodybų kaimuose buvo nugriautos ir užkastos į žemę. Žmonės kėlėsi į Vilkyčius ir, gavę pašalpas, statėsi čia namus. Taip Vilkyčiai išaugo į didelę gyvenvietę.

8

Vilkyčiai iš paukščio skrydžio.

Anksčiau aplinkui buvo daug pradinių mokyklų: Stankaičių, Sakūtėlių, Kebelių, Dėglių, Dreižių. Dabar jos visos uždarytos, o mokinius iš tų kaimų veža į Vilkyčius.“

Naudota informacija ir iliustracijos iš bendruomenės “Veiviržo slėnis” leidinio “VILKYČIAI praeitis ir dabartis” 

 

 

Įrašo “Vilkyčių krašto istorija” komentarų : 1

  1. Darius Vilius parašė:

    ISTORIJA KURIAMA…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *