Žygaitiški, ar žinojai?

Šiuo atveju „žygaitiškis“ tai ne tik to Tauragės rajono miestelio gyventojas, bet ir visi kiti dėl skalūnų dujų gavybos sunerimę Lietuvos žmonės. Žemiau pateikiama informacija skirta būtent jums, mielieji. Jūsų noras rūpintis savo gyvenamąją aplinka ir gamta apskritai yra visiškai suprantamas ir ne mažiau būdingas ir mums – už skalūnų dujų gavybą pasisakantiems žmonėms. Tačiau neturime bendrauti ultimatumais, kategoriškais pareiškimais ar daryti vieni iš kitų valstybės ar gamtos priešų. Privalome įsiklausyti į vieni kitų argumentus ir siekti tokio sprendimo, kuris visapusiškai būtų naudingas ir priimtinas tiek skalūnų dujų gavybos regionų gyventojams, tiek valstybės interesų požiūriu (o valstybė – tai visų pirma tie patys jos žmonės).

1. Bendra situacija užsienyje yra palanki skalūnų dujų gavybai, skirtingai nei bandoma piešti selektyviais priešininkų pavyzdžiais.

„The Economist“ sudarytame žemėlapyje pavaizduota situacija Europoje. Čekija yra uždraudusi skalūnų dujų gavybą iki 2014 m. siekdama iki to laiko tokią veiklą reglamentuoti teisiškai. Bulgarija kaip ir Lietuva yra itin priklausoma nuo „Gazprom“ eksporto, ten jaučiama Rusijos energetikos kompanijų įtaka. Nyderlandai dideliu mastu išgauna tradicines gamtines dujas, todėl jų motyvacija imtis alternatyvių metodų yra mažesnė, be to galimas ir esamų gamtinių dujų gavybos korporacijų priešiškas lobizmas. Tačiau bendra situacija Europoje yra ganėtinai akivaizdžiai palanki skalūnų dujų gavybai, o Vokietija pastaruoju metu netgi nusprendė tokią gavybą forsuoti.

2. Skalūnų dujų gavyba daro neigiamą įtaką aplinkai, bet ją daro praktiškai bet kokia žmogaus veikla.

Įskaitant ir kitas žaliavų gavybos rūšis. Todėl reikalinga tą įtaką ir galimas rizikas minimizuoti, veiklą vykdyti atsakingai, investuoti į aplinkos puoselėjimą kitur tą įtaką bent iš dalies kompensuojant, bet ne versti valstybę vienu dideliu rezervatu įšaldant bet kokį jos progresą ar žlugdant strateginius siekius.

3. Turime reglamentuoti skalūnų dujų gavybą, o ne ją demonizuoti.

„Tikri“ žalieji turėtų užimti būtent tokią – konstruktyvią – poziciją (versta iš anglų k.):

  • Be jokios abejonės, hidraulinis plėšymas turi būti reglamentuotas. Plėšymo reglamentavimas turi išpildyti penkias užduotis:
  • (1) Reikalauti skaidrumo – visuomenė turi teisę žinoti, kokie konkrečiai chemikalai naudojami plėšymui; 
  • (2) Apsaugoti gruntinius vandenis – plėšymas neturi kelti grėsmės geriamajam vandeniui; 
  • (3) Apsaugoti orą – šalutiniai metano produktai turi būti surenkami, o ne išmetami į aplinką;
  • (4) Ginti saugotinas vietoves – brangintinoms vietovėms neturėtų kilti jokia rizika; 
  • (5) Ginti nuosavybės teises – nuosavybės savininkų teisės neturėtų būti statomos į pavojų.
  • Svarbu, kad mes, gamtosaugos bendruomenė, gamtinių dujų atžvilgiu elgtumėmės apgalvotai. Jų demonizavimas kaip niekuo ne geresnių už akmens anglis ne tik darytų žalą aplinkai, bet ir smarkiai pakirstų mūsų pastangas saugoti klimatą ir reikštų didesnius išmetamo anglies dvideginio kiekius.
  • <…> mes, aplinkosaugos bendruomenė, turime pripažinti nepatogią tiesą: reglamentavimas, o ne demonizavimas, atitinka mūsų interesus geriausiai.

Tuo tarpu Lietuvos pseudožalieji argumentų kalba ir dialogu nėra suinteresuoti, o valstybės interesas jiems taip pat nėra suvokiamas. Tačiau aplinkos apsaugos siekis, kuris ne mažiau aktualus ir už skalūnų dujų gavybą pasisakantiems žmonės, neturėtų būti priešpastatomas nacionaliniams interesams. Kaip ir minėta citatoje, reikalinga ieškoti sprendimo, kaip reglamentuoti ir vykdyti skalūnų dujų gavybą taip, kad tai darytų kuo mažesnę įtaką aplinkai, bet ne tokią gavybą apskritai drausti.

4. Technologija, prieš kurią protestuojama, jau yra naudojama Lietuvoje ir plačiai taikoma pasaulyje.

Lietuvos praktika jokios netoleruotinos įtakos aplinkai nedemonstruoja, todėl ir remkimės faktiniais istoriniais duomenimis ir ekspertų išvadomis (žiūr. čia: 1 ir 2), o ne eskaluojamomis fobijomis, mitais ar propaganda, kurią vėliau nepriklausomiems analitikams reikia paneiginėti.

  • Technologija, vadinama hidrauliniu plėšymu, naudojama pasaulyje ganėtinai seniai – nuo 1950 m. ar dar anksčiau. Siekiant išgauti didesnį naftos kiekį iš naftos telkinio atliekami hidrauliniai plėšymai. Lietuvoje mes esame jų padarę apie 20. Kai kada duoda gerus rezultatus”, – sakė „Minijos nafta“ geologas.
  • Anot Lietuvos geologijos tarnybos Giluminių tyrimų skyriaus vedėjos J. Lazauskienės, angliavandeniliu laikomos ir skalūnų dujos, tiesiog jos yra išgaunamos iš kito geologinio sluoksnio nei gamtinės dujos ar nafta.  
  • „Išskyrus tam tikras technologijas, gavybos gręžinys yra tas pats – horizontalus gręžinys, kuriame atliekamas hidraulinis ardymas. Kaip technologija ji buvo ir yra taikoma ir įprastinių angliavandenilių gavybai“, – patvirtino J. Lazauskienė.  
  • „Įprastinių angliavandenilių (naftos, gamtinių dujų) išgavimui hidraulinis ardymas taikomas daugelyje pasaulio šalių: „Tradicinių angliavandenilių gavybai horizontalūs gręžiniai naudojami tiek Šiaurės jūroje, tiek Norvegijoje dujas išgaunant. Hidraulinis plėšymas visur taikomas. Tas pats gręžinys, tos pačios gręžimo staklės, tas pats horizontalus ar iškreivintas, vertikalus gręžimas“, – vardijo geologė.  
  • „Tiek gręžimo darbai, tiek seisminiai darbai, tiek gavybos darbai ar iš skalūnų, ar paprastų telkinių niekuo nesiskiria. Cheminės medžiagos, technologijos, gręžiniai, išgavimas, separavimas, hidraulinis plėšymas – absoliučiai vienodi. Skirtumo jokio nėra“, – J. Lazauskienei antrino ir „Minijos naftos“ geologas, gamybos vadovas I. Vaičeliūnas.  
  • Grėsmių aplinkai dėl skalūnų dujų geologas teigė neįžvelgiantis: „Jau 20 metų Lietuvoje vyksta naftos išgavimas ir anei vieno ženklaus negero dalyko aplinkai nėra padaryta. „Minijos nafta“ kelis metus darė monitoringą – oro, grunto, vandens. Jeigu 100 proc. yra leistina norma, iš daugybės matavimų atradome pusę, vieną procentą, kai kur gal penkis procentus nuo leistinos ribos“, – apie aplinkosauginių reikalavimų vykdymą sakė I. Vaičeliūnas.

5. Nauda Lietuvai bus užtikrinta. 

Būtent ja, o ne „Chevron“ pelnu, mes ir esame suinteresuoti. Šiuo metu dujų importas sudaro ženklią dalį Lietuvos užsienio prekybos deficito, dėl ko kasmet milijardai litų palieka Lietuvą ir atitenka „Gazprom“. Sava dujų gavyba gerokai pakoreguoti šiuos skaičius Lietuvos naudai, ženkliai papildytų biudžetą, mažintų mūsų energetinę priklausomybę nuo Rusijos, papildomas dujų šaltinis rinkoje būtų naudingas vartotojams.

6. Skalūnų gavybos regionai gali tikėtis papildomos naudos dalį iš tokios gavybos surinktų mokesčių nukreipiant išimtinai į juos.

Liberalų sąjūdis pateikė tai numatantį siūlymą (žiūr. ankstesnę nuorodą):

  • Pagal registruotas Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pataisas, 10 proc. naftos ir dujų išteklių mokesčio būtų sumokama į savivaldybės, kurios teritorijoje vykdoma naftos ir dujų gavyba, biudžetą. Likę 90 proc. atitektų valstybės biudžetui. Pagal dabartinę tvarką 100 proc. mokesčio pakliūna į valstybės biudžetą.

Žinoma, galbūt pirmiau reikėtų turėti nuovoką (t.y. paskaičiavimus), kiek tie 10 proc. galėtų siekti. Be to tai negali būti suvokiama gyventojų pritarimo skalūnų dujų gavybai pirkimo pavidalu. Tačiau tokia politika būtų teisinga tų regionų atžvilgiu. Ir jos reikėtų bei yra siekiama.

7. Tikri ar tariami pavojai aplinkai yra gerokai perdėti. 

Chemikalai, kurie su vandeniu patenka į gręžinį, tesudaro tik iki 0,5 proc. (t.y. 1/200 – 5 ml litre vandens) dalį. Pavaizdavus vizualiai tokia proporcija atrodytų taip (juodas lašas atitinka chemikalų dalį vandenyje, proporcija palyginta pagal vandens ir „chemikalų“ plotą):

Hidrauliniam plėšymui naudojamo mišinio sudėtis taip pat nėra paslaptis. Į ją įeina ir maisto priedai, tokie, kaip citrinų rūgštis ar guaro guma.

Skalūnų dujos išgaunamos iš 1,6 km ar didesnio gylio, kai tuo tarpu gruntiniai vandenys paprastai glūdi nuo 300 iki 1000 metrų gylyje, taigi, gruntinius vandenis ir skalūnų gavybos vietą skiria didelis atstumas. Beje, Lietuvoje geriamojo vandens tiekimui naudojama taip vadinama hidrokarbonatinio požeminio vandens zona siekia daugiausiai 400 metrų gylio. Gruntinių vandenų sluoksnį kertanti gręžinio dalis yra deramai izoliuojama.

Be to:

  • gręžinyje įleidžiamas plieno vamzdis, jis papildomai nuo grunto atskiriamas cemento sluoksniu. Esant reikalui, gali būti naudojami keli plieno/cemento sluoksniai;
  • chemikalų kiekis į gręžinį leidžiamame vandenį sudaro nuo 0,1 iki 0,5 proc. koncentracijos, o atgal iškeliama nuo 15 iki 50 proc. šio vandens;
  • gręžinio parengimas naudojimui užtrunka nuo 3 iki 5 mėn., o jo eksploatacija, taigi ir teikiama nauda, gali trukti dešimtmečius;
  • gręžinio naudojimui pasibaigus jis užpilamas cementu, vamzdžiai paviršiuje pašalinami iki 1-2 metrų gylio. Sutvarkoma paviršiaus aplinka.

Šiame video pavaizduotas pats skalūnų dujų gavybos procesas ir paaiškinta technologija:

8. Net ir nusprendus vykdyti skalūnų dujų gavybą, pramoninį lygį ji tepasiektų tik po maždaug dešimties metų.

„The Economist“ vertinimu skalūnų dujų resursų kiekio įvertinimui gali prireikti iki penkerių metų. Dar antra tiek jų gavybai pradėti, jei resursų tam apskritai būtų pakankamai. Ir dar kelių metų kol išgaunamos skalūnų dujos pasiektų reikšmingą dalį bendroje išteklių apyvartoje. Per tą laiką į panaudą palaipsniui būtų įvedamos ir naujos tobulinamos technologijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *